Istorija


Sudėtinga paskutiniojo XX a. dešimtmečio ekonominė padėtis atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvoje turėjo neigiamų socialinių padarinių, kurie lėmė skurdą, lyčių diskriminaciją, žmogaus ir vaiko teisių pažeidimus, didėjantį nedarbo lygį ir visuomenės nusivylimą. Vyriausybė ir valdžios institucijos vienos nepajėgė spręsti visų šių problemų. Tuo metu ėmė kurtis pirmosios nevyriausybinės organizacijos, kurioms teko svarbus vaidmuo dalyvaujant pilietinės visuomenės plėtroje ir skatinant socialinių idėjų raidą. Viena tokių organizacijų buvo Vilniaus moterų klubas „Devyndarbė", įkurtas 1994 m. Veiklos pradžioje klubas rengė kursus ir seminarus socialinę izoliaciją patiriančioms bedarbėms moterims, stengtasi stiprinti jų pasitikėjimą savimi, savigarbą ir motyvaciją siekti išsilavinimo bei ieškotis darbo.

1995 m. „Devyndarbė" pradėjo vykdyti keletą prevencinių projektų, skirtų gatvės ir vargingų šeimų vaikams. Vis dėlto netrukus klubo narės pastebėjo, kad panaši veikla neduoda norimų rezultatų – vaikų tėvai toliau girtauja, smurtauja ir neprižiūri savo atžalų. Tais pačiais metais klubas užmezgė ryšius su Alandų salų Taikos institutu. Po ilgų diskusijų abi šios organizacijos išplėtojo bendro projekto koncepciją: padėti vienišoms, socialiai remtinoms mamoms integruotis į darbo rinką, sudaryti sąlygas visaverčiam jų vaikų ugdymuisi, ginti jų teises ir išsaugoti šeimų vientisumą. Atlikus sociologinį tyrimą nustatyta, kad daugiausia tokių šeimų gyvena Vilniaus Šnipiškių mikrorajone.

Patalpos veiklai buvo rastos vienoje skurdžiausių Šnipiškėse Giedraičių gatvėje, kur daugelyje namų nebuvo tinkamų inžinerinių komunikacijų ir centrinio šildymo. Pirmajam naujose patalpose įgyvendintam bendram projektui, pavadintam „Šiaurės šalių vaikų darželis", finansavimą skyrė Suomijos užsienio reikalų ministerija ir Emmaus Åland. Šnipiškėse gyvenančių vienišų mamų vaikams tuo metu tokio darželio labai reikėjo – neturėdamos lėšų susimokėti už vaikų ugdymą valstybiniuose vaikų darželiuose, dalis mamų atsidūrė aklagatvyje ir buvo priverstos atiduoti savo mažylius į vaikų namus. Kitų laukė gatvės vaikų likimas. Ketindami suteikti šioms šeimoms kokybiškas vaikų priežiūros ir ugdymo paslaugas, 1998 m. pradžioje Vilniaus moterų klubas „Devyndarbė" ir Alandų salų Taikos institutas įkūrė naują visuomeninę organizaciją – nevalstybinį vaikų darželį „Nendrė", kuris ėmėsi įgyvendinti šį projektą. Nemokamos ugdymo, maitinimo, poilsio ir sveikatos priežiūros paslaugos tuo metu buvo reikšminga naujovė ne tik vienišų motinų vaikų gyvenime, bet ir visoje ikimokyklinio ugdymo sistemoje.

Susidomėjimas darželio teikiamomis paslaugomis per pirmuosius veiklos metus vis didėjo. Be to, iškilo būtinybė organizuoti dienos užimtumą mokyklinio amžiaus vaikams, kurie grįžę namo neturėjo tinkamų sąlygų ruošti namų darbų ir dažnai laisvalaikį leisdavo gatvėje. Šią idėją pavyko įgyvendinti 2000 m., gavus ES finansavimą projektui "Moterų ir vaikų centras „Nendrė". Nuo to laiko nevalstybinis vaikų darželis „Nendrė" neformaliai vadinamas paprasčiausiai centru „Nendrė". Organizacijos pavadinimas – tai asociacija į vienišų tėvų, kuriems skirta centro veikla, gyvenimą – blaškomi įvairių sunkumų jie klumpa ir keliasi, bet dažniausiai pajėgia atlaikyti net ir smarkiausias gyvenimo audras.